„Tas vaikas man – tarsi stebuklas“, – fotografė Rūta Andre prisipažįsta, kad beveik prieš metus su dailininku Valerijumi Šatunovu susilaukusi sūnaus Aleksandro labai pasikeitė. Dabar jai svarbiausia – darni šeima ir tikėjimas, todėl atžalą skubėjo pakrikštyti.
Rūtos ir Valerijaus sūnus pirmąjį gimtadienį minės gegužės 13-ąją. „Negaliu patikėti, kad jau pralėkė metai, norėtųsi laiką sustabdyti, – prisipažįsta fotografė. – Stengiuosi kiekvieną dieną su mažyliu praleisti kuo daugiau laiko, kad prisiminčiau svarbiausias jo gyvenimo akimirkas. Augindama Aleksandrą tapau daug jautresnė – jaučiuosi gyvenanti meilėje, kuria norisi dalytis.“
Su vyru derėjosi, kokioje šventovėje krikštys
Ji neslepia, kad laukdamasi tarsi iš naujo atrado tikėjimą, todėl jai buvo labai svarbu berniuką kuo anksčiau pakrikštyti.
„Užtrukome, nes aš norėjau, kad Aleksandrui Krikšto sakramentas būtų suteiktas katalikų bažnyčioje, Valerijus svajojo apie apeigas cerkvėje. Jo norui išpildyti reikėjo išpildyti vieną svarbią sąlygą – pačiam būti pakrikštytam, – pasakoja. – Todėl balandžio 28-ąją buvo ypatinga šventė – trigubos krikštynos: šis sakramentas buvo suteiktas Valerijui ir jo seseriai, o taip pat – mūsų Aleksandrui. Nuo šiol mūsų šeima švęs ne tik katalikų, bet ir pravoslavų dvasines šventes. Per Motinos dieną minėjome jų Velykas.“
Išskirtinėms apeigoms šeima pasirinko išskirtinę šventovę: sostinės Senamiestyje stovinčią vieną seniausių pravoslavų cerkvių – šventojo Nikolajaus stebukladario palaikų pernešimo. Į apeigas susirinko artimiausi žmonės, o mažojo Aleksandro krikšto tėvais tapo Valerijaus sesuo ir jo artimas vaikystės draugas.
„Man sūnaus krikštas – ne formalumas, į tai žiūriu atsakingai. Todėl norėjau, kad į religiją gilintumėmės abu su vyru ir vaikui būtume pavyzdys, – pasakoja pati tris mėnesius lankiusi kunigo Algirdo Toliato organizuojamus „Alfa kursus“. – Manau, apie religines tradicijos, filosofiją reikia ne tik pasakoti – tų priesakų reikia ir laikytis, taip gyventi.“
Fotogalerija:
Būnant 19-kos ir 47-erių – motinystės kitokia
Aleksandras – ne pirmoji jų atžala. Valerijus turi suaugusį sūnų, Rūta – tris dukras. Pirmą dukrą ji gimdė būdama devyniolikos, ketvirtąją atžalą – keturiasdešimt septynerių.
„Jaunystėje turėjau daug ambicijų, principų, norėjosi daug ką daryti dėl savęs, o svarbiausios vertybės likdavo antrame plane, – pasakoja fotografė. – Dabar esu brandi mama. Vaikas mano gyvenimui suteikė dar daugiau prasmės. Kitokia esu ir santykiuose su vyru: brandi meilė, kaip ir brandi motinystė, yra kitokia. Jau nėra tokio didelio ego esu atidesnė, lankstesnė. Jei kas nors nepavyksta, tai vertinu kaip pamokas. Abu su Valerijumi norime, kad vaikas gyventų gražioje šeimoje, kad augtų laimingas. Šiandien mano tikslas – darni, laiminga šeima. Noriu augti kartu su sūnumi, bet būti ne tik laiminga mama, bet ir laiminga moteris. Tokia yra mano įsivaizduojama harmonija.“
Rūta prisipažįsta, kad anksčiau nesureikšmino ir Motinos dienos. Tačiau dabar jaučiasi tai šventei subrendusi: „Mamos reikšmės žmogui suvokimas, motinystė man su laiku vis labiau stiprėja, gilėja.“
Juokiasi, kad apie mažąjį galėtų kalbėti valandų valandas: koks jis protingas, į pasaulį žvelgiantis suaugusiojo žvilgsniu. „Savęs vis klausiu, kaip užauginti žmogų, kad jis būtų laimingas? Galbūt ko nors nepadariau? Ką dar galėčiau jam duoti? Tuo pačiu norisi ir palepinti, bet suprantu, kad negali perspausti savo norais, reikalavimais, lūkesčiais, – prisipažįsta. – Laukdamasi, pagimdžiusi sūnų domėjausi ne tik religiniais dalykais, bet ir psichologija. Skaičiau, kad auginant berniuką reikia leisti daugiau jo auklėjime dalyvauti tėvui, – pasakoja. – Supratau, kad man tai labai sunku: vis atrodo, kad aš galiu, moku vaiku pasirūpinti geriausiai! Tačiau tėtis sūnaus auginime turi dalyvauti tiek pat, kiek mama.“
Fotografuodama prisimena savo mamą
Simboliška, kad būtent šiuo metu Vilniuje, Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyksta Rūtos fotografijų paroda „Mama“. „Mintis įamžinti motinas man kilo, kai dar gyva buvo mano mama, – pasakoja parodos autorė. – Džiaugiuosi, kad dar spėjau ją nufotografuoti, turiu nuotraukų, kuriose esu ir aš su ja. Kai jos netekau, taip gailėjausi, kad per mažai turiu mamos fotografijų, taip norėtųsi atsukti laiką atgal ir gražius prisiminimus užfiksuoti. Deja, aš nieko nepakeisti nebegaliu, bet pagalvojau, kad reikia kaip nors paskatinti kitus daugiau fotografuotis su savo mamomis, kalbėti, kokios joms mums svarbios. Juk taip dažnai savo mamų nevertiname, joms pamirštame padėkoti.“
Parodoje eksponuojamuose fotoportretuose Rūta norėjo įamžinti skirtingas motinystės istorijas: šešis vaikus auginančios šeimos darną, mamos ir dukros ryšį, žindymo svarbą, skirtingus motinystės etapus.
„Dabar, augindama sūnų, labai ilgiuosi savo mamos: gaila, kad negaliu jai ir pasiguosti, ir pasidžiaugti. Ir parodoje kalbu apie besąlygišką moters-motinos meilę“, – atskleidžia, kad tą temą fotografijoje ketina tęsti.
